Pradžia

Renginiai

Kino filmas Dokumentinis filmas „Vilties etiudas“ Kovo 15 d. 16.00 val. rodomas dokumentinis filmas „Vilties etiudas“. Tai filmas apie prieškaryje Kaune gyvenusią dailininkę, knygų prekybininkę, piešimo ir vokiečių kalbos mokytoją Heleną Holcman, vokiečių okupacijos metais tapusią Kauno geto įvykių liudininke. 1941 metų birželį per pogromus Kaune visiems laikams dingo Helenos Holcman vyras– knygyno "Pribačis" savininkas Maksas Holcmanas. Šiek tiek vėliau buvo suimta, kurį laiką kalinta kalėjime, vėliau IX forte sušaudyta vyresnioji Helenos Holcman duktė devyniolikmetė Marija, Kauno ligoninėje lankydavusi sužeistus vokiečių kareivius ir su jais diskutuodavusi apie taiką. Po šios baisios netekties Helena Holcman įveikė savo neviltį ir pasiryžo išgelbėti ne tik savo jaunesniąją dukterį Margaritą, bet ir kiek įmanoma daugiau žmonių, pirmiausia, vaikų iš Kauno geto, atsidūrusių mirtiname pavojuje. Bebaimių, pasiaukojančių moterų: Helenos Holcman, jos dukters Margaritos, Natalijos Fugalevičiūtės, Natalijos Jegorovos ir Lidijos Golubovienės, išgelbėtas vaikas– Fruma Vitkinaitė Kučinskienė visam gyvenimui susiejo savo likimą su šiomis moterimis, o po karo, paaiškėjus, kad Frumos tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą, Frumą įsidukrino Helena Holcman. Karo baisumus dokumentiniame filme prisimena šių įvykių liudininkės– šiuo metu Giesene (Vokietija) gyvenanti Helenos Holcman dukra Margarita ir jos išgelbėtoji Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, gyvenanti Kaune. Filme panaudota daug foto ir vaizdo dokumentinės medžiagos, atspindinčios prieškario ir vokiečių okupacijos metų Kauno gyvenimą. 2024 Kovo 15 d. 16:00 - 17:00
Literatūrinė paroda Jonui Žemaičiui - Vytautui skirta literatūros paroda Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pirmajame aukšte jau veikia literatūros parodėlė, skirta Jonui Žemaičiui – Vytautui. Priminsime, kad Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2024 m. paskelbė Jono Žemaičio, Petro Paulaičio ir Šarūno Šimulyno metais. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog šiemet minėsime Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirimo metines, Petro Paulaičio 120-ąsias gimimo metines, Šarūno Šimulyno 85-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines. Jonas Žemaitis (slap. Darius, Adomas, Ilgūnas, Matas, Mockus, Tylius, Žaltys, Vytautas) – Lietuvos karo ir rezistencijos veikėjas, vienas žymiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui vadovų, partizanų vyriausiasis vadas, gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje.  1926 m. baigė Raseinių gimnaziją, o 1929 m. po mokslų  Karo mokykloje Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose. 1941 m. birželio 22 d. kilus SSRS–Vokietijos karui Jonas Žemaitis su šeima grįžo į tėviškę. 1943 m. priklausė Šiluvos vlsč. antinacinei pogrindinei organizacijai Lietuvos šauliai. Rudenį subūrė Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių savanorius, kurie 1944 m. vasarį prisijungė prie lietuvių savanorių karinio junginio Vietinė rinktinė; 1944 m. kovo 15 d. paskirtas jos 310 bataliono vadu. Nacių okupacinei valdžiai rinktinę išformavus, iš tarnybos pasitraukė, slapstėsi. Nuo 1945 m. balandžio buvo  Lietuvos laisvės armijos narys, nuo birželio 2 d. – Žebenkšties rinktinės (ar Vėgėlės rinktinės) partizanas, štabo viršininkas. Vienas Virtukų kautynių (1945-07-22, tarp Lietuvos laisvės armijos Vėgėlės rinktinės ir NKVD pasienio kariuomenės dalinių) vadų. 1946 m. liepos 5 d. vadovavo Pyragių miško kautynėms. 1946–1947 m. Savanorio rinktinės vadas. Nuo 1947 05 25 vadovavo Jungtinei Kęstučio apygardai Žemaitijoje. Užmezgė ryšį su Tauro apygardos Suvalkijoje vadu A. Baltūsiu (slapyvardis Žvejys). J. Žemaitis Vidurio Lietuvoje organizavo Prisikėlimo apygardą. 1948 m. birželį ją, Kęstučio apygardą ir Žemaičių apygardą sujungė į Vakarų Lietuvos sritį (Jūros sritis) ir tapo jos vadu. 1949 m. vasarį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Mėnaičiuose (dabar Radviliškio r. savivaldybė) vietoj Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, J. Žemaitis buvo išrinktas jo Tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo Gynybos pajėgų vyriausiojo vado pareigas.  Šias pareigas 1950 m. sausio 25 d. perleido A. Ramanauskui (slapyvardis Vanagas). J. Žemaitis parengė ir pasirašė (su kitais) Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio svarbiausius dokumentus: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutą ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Pagal Deklaracijos nuostatas Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir iki susirenkant Seimui, J. Žemaitis būtų ėjęs Lietuvos prezidento pareigas. 1951 m. gruodį J. Žemaitį ištiko mikroinsultas, 1952 m. sausio 30 d. dėl ligos nustojo vykdyti pareigas; gulėjo slaugomas bunkeryje Šimkaičių miške prie Pavidaujo kaimo (Jurbarko r.). 1953 m. balandį vėl pradėjo vadovauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui. 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas; saugumiečiams įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis, suimtas. 1954 m. birželio 7 d. SSRS Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo nuteistas mirties bausme; rašyti malonės prašymą atsisakė. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.  Nuo 1938 m. kapitonas, nuo 1949 m. partizanų generolas. Po mirties 1998 m. gavo Brigados generolo laipsnį, pripažintas kariu savanoriu. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.) ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (1997 m., po mirties). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas Deklaracijoje paskelbė, kad J. Žemaitis nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties buvo kovojančios prieš SSRS okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Respublikos prezidento pareigas. Savivaldybės inf. 2024 Kovo 05 d. 08:00 - Balandžio 15 d. 18:00
Literatūrinė paroda Literatūrinė paroda Onai Šimaitei Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos I aukšte, šalia Skaitytojų skyriaus, eksponuojama literatūrinė paroda, skirta paminėti Vilniaus universiteto bibliotekininkės, Pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės 130-ąsias gimimo metines. Ko gero, gražiausi ir taikliausi žodžiai apie O. Šimaitę priklauso rašytojo Icchoko Mero plunksnai: „Ji visą save išdalino žmonėms, nepalikdama sau, savo vardui, jokių aukštų paminklų, išskyrus nuovargį ir kančią, gyvai esant, įskaitant ir kančias hitleriniuose konclageriuose. Ir todėl jos nuopelnas yra tik vienas, didelis nuopelnas – begalinė meilė žmogui, atsidavusi, pasiaukojanti meilė iki paskutinės gyvenimo minutės ir net po jos.“. O. Šimaitė yra palikusi atsiminimų apie Salomėją Nėrį, Kazį Borutą, Kazį Jakubėną, rinko medžiagą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, yra išvertusi kūrinių vaikams, parašiusi knygų recenzijų. Didžioji dalis jos rašytų straipsnių yra skirta Vilniaus geto istorijai, žydų ir lietuvių santykiams. Šie straipsniai skelbti Prancūzijos, Izraelio, Argentinos, JAV spaudoje. Yra išlikę 29 O. Šimaitės dienoraščiai ir daugybė laiškų, rašytų giminėms, bičiuliams Lietuvoje ir visame pasaulyje. Būtent šiuose dokumentuose atsiskleidžia šios neeilinės moters pasaulėjauta, dvasinė kultūra, begalinė meilė ir atsidavimas žmonėms, tikėjimas gėrio pergale, gebėjimas džiaugtis gyvenimu. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma virš tūkstančio O. Šimaitės laiškų. Parodoje eksponuojami laiškai jos artimiems seniems bičiuliams S. Nėriai, Marijonai Čilvinaitei, K. Borutai, K. Jakubėnui, Vytautui Kauneckui, vėlesniam susirašinėjimo draugui Juozui Urbšiui, mylimoms seserims ir jų dukterims. Tarp eksponatų – šilti K. Borutos, lietuvio, Ispanijos pilietinio karo savanorio Andriaus Bulotos ir jo bičiulių vardu rašyti laiškai O. Šimaitei. Parodą papildo retesnės O. Šimaitės nuotraukos, siųstos laiškuose K. Jakubėnui, K. Borutai, V. Kauneckui. 2024 Vasario 26 d. 09:00 - Kovo 30 d. 18:00
Kovas 2024
P A T K P Š S
26
27
28
29
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31