LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI 2020-UOSIUS PASKELBUS STEIGIAMOJO SEIMO ŠIMTMEČIO METAIS, ŠIANDIEN MINIME ŠIMTĄ METŲ, NUO PIRMOJO LIETUVOS STEIGIAMOJO SEIMO SUSIRINKIMO

2020-05-15


 

1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune į pirmąjį posėdį susirinko Lietuvos Steigiamasis Seimas. Vienas pirmųjų šio Seimo darbų buvo priimta rezoliucija, kuria įgyvendinant 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką, buvo dar kartą visų Lietuvos piliečių vardu iškilmingai paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė ir nustatyta Lietuvos valstybės santvarka ir santykiai su kitomis valstybėmis. Rezoliucijos tekstas skelbė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“ Rezoliucija galutinai patvirtino dar Lietuvos Tarybos deklaruotą Lietuvos valstybės atkūrimo faktą.

Šia Valstybei svarbia proga kviečiame artimiau susipažinti su iškilia Jurbarko krašto asmenybe – Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu Kazimieru Ambrozaičiu. Paskaitykite 1992 m. kovo 22 d. laikraštyje Katalikų pasaulis publikuotą straipsnį.

JOGAILA BRIEDZIS

KAZIMIERAS AMBROZAITIS

unnamed

Lietuvos Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Ambrozaitis

Gimė Kazimieras 1892 m. vasario 14 d. Jurbarko valsčiaus Rotulių kaime. Jo tėvas, taip pat Kazimieras, turėjo čia nedideli 13 hektarų ūki, ne patogioje darbui, bet labai gražioje vietoje, ant Nemuno kranto, nuo jo gerai matėsi visos apylinkės, plačios paupio lankos. Vasarą ir žiemą akį ir širdį glostė Lietuvos upių tėvo krantų grožybės.

Rotulių sodžių skirstant į vienkiemius, niekas nenorėjo keltis ant Nemuno krantų. Žemė čia buvo sunki, molinga ir su senais primityviai s padargais, medinėm žagrėm sunkiai išariama. Todėl ji ir teko mažiau pasiturintiems ūkininkam s, kurie geresnės nusipirkti neįstengė. Čia ir įsikūrė jo tėvas Kazimieras, paėmęs į žmonas buvusią kaimyno tarnaitę Petronėlę .Visoje apylinkėje ji garsėjo kaip gera dainininkė, mėgstanti būti žmonėse, o jau šventėje ar vaišėse pirmoji. Neilgai jų laimė truko. šeimos galva anksti mirė, palikdamas našlaičiais du sūnus ir penkias dukras.

Likusi viena, motina nepajėgė ūkininkauti, teko tuomet vargo paragauti ir mažajam Kazimierui. Rotuliuose žmonės turėjo nuo 6 iki 13 ha žemės lopinėlius. Dėl to dar prieš Pirmąjį pasaulini karą i Ameriką skalsesnės duonos ieškoti išvyko daug kaimo žmonių, kone iš kiekvienos sodybos ir net po keletą. Tuo metu emigravo vyresnysis Kazimiero brolis Juozas, seserys Petronėlė ir Marytė. Tik vėliau karo metu nugyventą, skolose paskendusi ūkį K. Ambrozaitis gražiai sutvarkė, užveisė didelį ir gražų sodą. Paskui čia šeimininkavo jo netekėjusi sesuo Elzbieta ir motina.

Pats Kazimieras buvo gabus, jį labai traukė mokslai, todėl, kai atidarė Jurbarke rusišką keturmetę, įstojo i 11 klasę ir šią mokyklą baigė su pagyrimu. 1912 m. išlaikė egzaminus, įsigydamas mokytojo cenzą, o nuo 1914 m. ėjo liaudies mokytojo pareigas. Prasidėjus karui, nuvyko į Maskvą. Čia 1916 metais įstojo į Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą, kurio taip ir nebaigė, nes sutrukdė Rusijoje įvykusi revoliucija.

Sugrįžęs į Lietuvą, kurį laiką dirbo Vilniuje, lietuvių kalbos žodyno komisijoje, kartu su J. Jablonskiu. Mokslus tęsė tik po kelerių metų Šveicarijoje, Fribūro universitete. Studijavo sociologiją ir filosofiją. 1926 m. šį universitetą baigė, parašė disertaciją „Die Staatslehre W. Solowews“ (Apie V. Solovjovo valstybės mokslą) ir gavo daktaro laipsnį. Vėliau parašė dar kelis darbus: „Šv. Augustino valstybinės ir socialinės idėjos“, „Dirbančiųjų nuodėmės ir rėkiančiųjų nuopelnai“, „Mūsų kalėjimai ir bolševizmas“, daug straipsnių ir feljetonų „Ateityje“, „Viltyje“, „Laisvėje“, „Tėvynės sarge“, o daugiausia „Darbininke“.

K.Ambrozaitis buvo ne tik produktyvus mokslininkas, bet ir aktyvus tuometinės Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas . Daugiausia laiko jis skyrė katalikų organizacijoms ir darbui Seime.

Visuomeninį darbą Kazimieras Ambrozaitis pradėjo dar būdamas mokinys ir studijuodamas Maskvos universitete. Dalyvavo slaptuose lietuvių katalikų būreliuose. Per karą dirbo tremtinių organizacijose. 1917 m. – Petrapilio lietuvių seime. Grįžęs į Tėvynę, nuo 1919 m . dirbo katalikų organizacijose, pagyvėjus politiniam gyvenimui, jis pasinėrė į Lietuvos Steigiamojo seimo rinkiminę kovą ir 1920 m. tapo šio Seimo nariu. l ir II seimuose buvo prezidiumo pirmasis sekretorius, III – vicepirmininkas. Dr. K. Ambrozaitis savo idėjas ir įsitikinimus gindavo be kompromisų, dėl t politiniai oponentai jo nemėgo. K. Ambrozaitis – vienas iš geriausių Seimo kalbėtojų, įtakingas krikščionių bloko politikos lyderis, tačiau, gyvenimo ironija, tas pats blokas nė karto nebuvo jam patikėjęs atsakingo politinio posto. 1925 m. pabandė išrinkti Seimo pirmininku, bet pačiame bloke atsirado balsavusių už opozicijos atstovą dr. J. Staugaitį.

Jam teko būti Steigiamajame seime žemės reformos įstatymo referentu, vietoje atšaukto iš įstatymo ruošimo komisijos A. Rimkos. K. Ambrozaitis šiam įstatymui parengti ir įgyvendinti skyrė labai daug laiko ir energijos. Gindamas reformą, atlaikė dvarininkų ir gausios opozicijos puolimus. Kitas žymus to meto politikos veikėjas J. Purickis taip vertino šio įstatymo reikšmę: „(...) Dėl socialinių žemės reformos priežasčių, tai radikalinės žemės reformos šalininkai tvirtina, jog tik dėl to, kad buvo pažadėta radikali žemės reforma, pavyko nugalėti bolševizmą, kuris 1919 m. buvo užėmęs apie 3/4 Lietuvos. Net ir 1920 m. St. seimui susirinkus, bolševizmo pavojus buvo didelis. Vidaus saugumo organai tada vertino labai pesimistiškai vidaus padėtį. Taigi žemės reformos šalininkai tvirtina, esą buvo ir politinė ir socialinė būtinybė (...)“.

K. Ambrozaitis tuo metu buvo žymus krikščionių demokratų sąjūdžio veikėjas, 1920-1922 m. Krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys. Jis palaikė glaudžius ryšius su krikščionių bloko Lietuvos darbo federacija (LDF), dalyvavo kuriant šią organizaciją, buvo jos steigėjas ir lyderis, o vėliau tapo ilgamečiu pirmininku. LKDP nutarus įsteigti visas katalikų darbininkų draugijas vienijantį centrą, iniciatyvos ėmėsi V. Endziulaitis, K. Ambrozaitis, P. Radzevičius ir P. Raulinavičius. 1920 m. federacijai jau priklausė 15 tūkst. narių, Steigiamajame seime LDF iš 112 atstovų turėjo 14.

Motyvuodamas, kad Kauno ir daugelio kitų Lietuvos miestų darbininkų jaunimas yra neorganizuotas ir dažnai patenka į komjaunimo įtaką, K. Ambrozaitis, padedamas didelio entuziasto kun. K. Rankelės, prof. Pr. Dovydaičio, 1931 m. pradėjo organizuoti krikščioniškąją Lietuvos darbo jaunimo sąjungą. 1932-1935 m. Sąjungos darbe dalyvavo gausus Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Raseinių ir kitų miestų jaunimo būrys. Organizuojant DJS talkininkavo K. Ambrozaičio iniciatyva 1930 m. įsteigtos ir jo globojamos studentų ateitininkų korporacijos „Activitas“ nariai. Šios korporacijos tikslas ir buvo gilintis i Lietuvos darbininkų reikalus, padėti jiems organizuotis ir šviestis.

Vadovaujant K. Ambrozaičiui LDF ir DJS aktyviai kovojo prieš komunizmą, buvo Lietuvos darbininkų antikomunistinis avangardas. Dėl šio savo vaidmens LDF buvo toleruojama ir po 1926 m. perversmo, kai visų kitų demokratinių partijų organizuota veikla buvo užgniaužta. Veikdamas tarp darbininkų K. Ambrozaitis gerai susipažino su komunizmo teorija ir praktika (pradžią matė savo akimis 1917-1918 m. būdamas Maskvoje), todėl daug darė, siekdamas sumažinti komunistų įtaką darbininkams. To komunistai neužmiršo...

K. Ambrozaitis nevengė kritikuoti ir aukščiausių valdžios atstovų net ir tuomet, kai tokie žingsniai grėsė įsižeidusių vadų nemalone ar net kalėjimu.

Už feljetoną Kauno karo komendantas pulk. Saladžius „Darbininko“ leidėją K. Ambrozaiti ir redaktorių P. Jočį nubaudė po 6 mėnesius kalėti Varnių priverčiamojo darbo stovykloje, o po to jie dar 6 mėnesius buvo ištremti iš Kauno.

Būdamas Varniuose K. Ambrozaitis susipažino su čia kalinčių komunistų veikla, pamatė, kaip jie kalėjimuose verbuoja naujus narius. Visus tuos pastebėjimus jis vėliau panaudojo rašydamas knygą „Mūsų kalėjimas ir bolševizmas“.

Vaikystėje patyręs nemaža vargo, K. Ambrozaitis taip ir nesugebėjo pakenčiamai įsikurti, gyveno ta diena ir vienintelis didesnis bandymas pataisyti savo finansinę būklę buvo mėginimas organizuoti žibalo importą iš Rumunijos. Nuo 1931 m. jis vadovavo žibalo bendrovei Klaipėdoje. Deja, šis biznis nepavyko – praradus Klaipėdą teko atsisveikinti ir su šia veiklos sfera.

Raudonasis tvanas jį užklupo viešintį tėviškėje. Atskubėję kaimynai pasitarti, ką daryti, jam patarė: „Daktare, matote ten, anapus Nemuno, už Sudargo – Vokietija. Jums tik ten kelias. O komunistinė invazija – tik laikinas dalykas“. Jis atsakė: „Tai kad būtų galima su savimi pasiimti tas žaviąsias Nemuno lankas ir kalnus. Tada nesunku būtų iš čia pasitraukti“.

Vėliau svarstant, kuris kaimynas „geresnis“, K. Ambrozaičiui, kaip ir daugeliui Rusijoj gyvenusių ir studijavusių, atrodė, kad su rusais lengviau sugyventi, nes jie paprastesni, žemesnės kultūros. Kitokie esą vokiečiai. Jie išdidūs ir grobuoniški.

1940 m. liepos 11d. jam atvykus į Kauną, prieplaukoje jau laukė NKVD žmonės. Tiesiai iš čia jį nuvežė į NKVD rūsius, paskui perkėlė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, o 1941 m. gegužės mėn. išvežė į Sibirą, taip ir neleidę susitikti su artimaisiais.

Šeima, giminės apie tai, kad jis gyvas ir sveikas, sužinojo 1943m. per Maskvos radiją išgirdę jo balsą. Karo metais Sovietų Sąjunga nesidygėjo jokių priemonių, jei tik manė, kad jos veiksmingos. Kovoje prieš nacių kariuomenę buvo naudojamas ir radijas. Lietuviškose laidose kalbėdavo rašytojai, įvairūs veikėjai. Nepasigėdino komunistai pasinaudoti ir buvusiais nepriklausomos Lietuvos žymiais žmonėmis, dabartiniais tremtiniais ir lagerių kaliniais. Ne vienam Sibiro tremtiniui teko kalbėti per šias laidas. Vienoje iš jų prislėgtu, neryžtingu balsu prakalbo į Lietuvą ir Kazimieras Ambrozaitis.

Pasibaigus karui, tremtiniui buvo leista grįžti į Tėvynę, bet neilgai truko ši grobikų malonė, 1948m. jis vėl ištremiamas, šį kartą jau visam laikui. Apie tą jo gyvenimo tarpsnį nedaug žinoma, tik „atšilimo“ laikotarpiu, 1956 m ., jam buvo leista susirašinėti su savo draugais ir bičiuliais, gyvenančiais JAV. Šiuose laiškuose galima pamatyti tremtinio buitį jo dvasinę būseną ir jos kitimą artėjant paskutinėms gyvenimo dienoms.

Su tremtinio dalia K. Ambrozaitis tuo metu buvo susitaikęs ir apsipratęs, į visa, kas vyksta aplink, žiūrėjo filosofiškai. Viename laiške jis rašo: „...mes, kaip jums visiems yra gerai žinoma, gyvename toje mėlynosios (žiūrint iš Marso) planetos dalyje, kur nei seniems, nei naujiems velniams bei dievams vietos nėra ir negali būti, nes mes patys užėmėme jų sostus ir požemius, kuriuose jie slapstėsi. Įvyko dar rojaus urėdui duotas žalčio pažadas: būsite kaip Dievas ir pažinsite, kas yra blogis ir kas yra gėris. Mes išgėrėme pilną to pažinimo taurę ir tapome išminčiais, kurie yra visa kuo patenkinti ir, saugok, Dieve, negeidžiam daugiau turėti nei jaučio, nei asilo“.

Iš tų eilučių gerai matyti, kad ilgi tremties metai, sunki belaisvio būtis dar nepalaužė šio jau daug mačiusio ir patyrusio žmogaus: „... aš asmeniškai negalėčiau nei girtis, nei skųstis savo sveikata. Kad ir gerai esu gyvenimo vėtytas ir mėtytas, tai vis dėlto jei giltinė pasiūlytų man savo pagalbą, aš atsakyčiau jai, kad kol kas aš ir be jos pagalbos galiu pakelti ir nešti savo gyvenimo naštą. Kai iš mažens įpranti vargelį vargti, tai ir sunkiausią gyvenimo kančią išmoksti pakelti. Dėl to kartais ir pamanau, kad to, ką teko patirti, būtų galėję pakakti ne man vienam, bet visam žmonių būriui. O dabar dažnai džiaugiuosi, kad visi pergyvenimai ir perversmai išmokė be pavydo žiūrėti į genijus ir idiotus, valdovus ir vergus, ir Maironio patarimu švilpauti, kad ir esu plikas kaip tilvikas“.

Dažname laiške, rašant apie savo gyvenimą, darbus, prasiveržia ir ironija, užslėpta, bet gerai jaučiama pajuoka sistemai, kurioje per prievartą gyveno ir dirbo. Feljetonų rašymo patirtis pravertė ir šį kartą, nemeluodamas, bet užslėpta forma savo laiškuose K. Ambrozaitis sugebėdavo aprašyti tikrąją savo padėtį. Jis buvo tikras cenzūros mulkinimo meistras, o kiek ironijos šioje trumpoje ištraukoje! „Šiuo metu dirbu prie geležinkelio, kuriuo transportuojamos miško medžiagos. Ištrėmimo pradžioje dirbau miške, vėliau vienu metu „kaip daktaras mokytas“ buvau prie arklių pastatytas, paskui buvau naktiniu sargu prie statinių dirbtuvės (...) Gyvename trise, dirbu aš vienas. Sūnus, kuriam 1956.10.21 lygiai du metukai, dar nedirba, nes mūsų įstatymai draudžia vaikams dirbti, tai ne pas jus“.

Ne mažiau dygios ir šios eilutės: „kaip jau esu rašęs, esu pasiekęs tokią gyvenimo išminties ribą, kad žmogus esi patenkintas tuo, ką turi ir pakeli, patenkintas, kad gyveni taip, jog bet kuris kapitalistas nustiptų belaukdamas grobio iš tavo darbo, nes ką uždirbame, tai ir mūsų, ne kieno kito – iš savo rankų į savo burną, ne kam kitam, bet sau pačiam!“.

Paskutiniais gyvenimo metais apninka niūresnės mintys. Jei anksčiau K. Ambrozaitis džiaugėsi savo ištverme, dabar jau laiškuose pasigirsta liūdnesnių gaidų, nebeskaidrina nuotaikos ir didingas Sibiro gamtos grožis. „Žiema čia kad ir šalta, bet gana sveika, sausa, vienoda, tik mažuma jos per daug. Anot vieno sibiriečių posakio, žiemos čia per metus esti trylika mėnesių, o visas kitas laikas – vasara. Tačiau ne žiema čia lenkia pečius ir širdį gelia. Gamta visur gamta. Kad ir šalta ir neįprasta, bet turi savo grožį ir dažnai yra artimesnė už žmogų. Ir aš labai pabūgęs ne Sibiro gamtos, bet tų draugiškų rankų, kurios vis dar nepabūgsta sėdamos slogą ir gėlą...“

Savo gyvenimo kelią, likimą sulygina su adresato nepasiekusiu laišku, apmąsto savo ir žmogaus vietą gyvenime, šiame pasaulyje. Režimo smagračiai ilgai malė žmogaus sveikatą ir tvirtybę. „Žmonijos ir žmogaus gyvenimo istorija yra tragiškai vienoda ir nuobodi: džiaugsmai, malonumai visuomet baigiasi kančia, gyvenimas – mirtimi, laisvė – vergija ir vice versa. Ilgai kamavosi žmogus, kopdamas iš gyvuliškos nevalios į dvasinio gyvenimo aukštumas. O tas aukštumas pasiekęs ir apvaldęs net atomų galą, vėl šaukiasi gyvuliškumo, nes be šuns pagalbos niekaip negali surasti savo artimo pėdsako, pasislėpusio bet kuriame patvoryje. Amžinas perpetuum mobile, beprasmiškiausia karuselė, kurią pakaitomis suka išminčiai ir bepročiai, šventieji ir žmogžudžiai... Atskiras žmogus, taigi ir mano menkystė su visais kūno ir sielos žalojimais ir maigymais, toje karuselėje, yra tik „dulkė nežinios...“

Paskutiniais metais K. Ambrozaičio sveikata labai pablogėjo, kelis mėnesius teko praleisti ligoninėse, o grįžus iš jų jau nebegalėjo dirbti. Mirė dr. Kazimieras Ambrozaitis 1957 m. gruodžio 6 dieną, palikdamas našlę Juliją ir dvejų metukų sūnų Vytautą-Kazimierą. Palaidotas Krasnojarsko krašte, Rešioto vietovėje, šalia kitų iškilių Lietuvos vyrų, savo bendražygių prof. P. Dovydaičio ir prof. l. Tamošaičio . Amžininkų nuomone, jis priklausė tai žmonių, politikų kategorijai, kuriems Lietuvos erdvės buvo per maža, kad galėtų panaudoti visas savo jėgas.

Paskutinį savo laišką, nujausdamas artėjančios mirties valandą, jis baigė šiais atsisveikinimo žodžiais: „Būk pasveikintas ir pasveikink visus, kurie mane mini geruoju, o taipogi ir tuos, kurie mane keikia ir keikė. Visiems tepadeda Dievas visame kame“.

Briedzis J. Kazimieras Ambrozaitis// Katalikų pasaulis.– 1992, Nr. 6, p. 22-23


Tekstą redagavo L. Bakšys

Darbo laikas

time-1 I-V 9.00 - 18.00 time-2 VI 10.00 - 16.00

Administracija: I-IV  8.00 - 17.00; V  8.00 - 15.45; pietų pertrauka 12.00 - 12.45

Prieššventinėmis dienomis dirbame viena valanda trumpiau.

Nedarbo dienomis knygas galima palikti knygų grąžinimo dėžėje.

Paskutinė mėnesio darbo diena - švaros, skaitytojai neaptarnaujami.